Islandinių kerpenų kilmė

Islandinės kerpenos jau nuo XVII a. liaudies medicinoje žinomos kaip priemonė, gydanti plaučių ligas ir mažinanti karščiavimą. Šie augalai auga lygumose ir vidutinio aukščio bei aukštuose kalnuose Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europoje bei Šiaurės Amerikoje. Kerpenos mėgsta negilų, nederlingą dirvožemį.

Nepaisant pavadinimo, islandinės kerpenos nėra kerpės. Tiesiog anksčiau visi augalai, panašūs į kerpes, buvo laikomi ir vadinami kerpėmis.

Iš tikrųjų islandinės kerpenos priklauso Kežinių šeimai (Parmeliaceae). Kerpės – organizmas, egzistuojantis kaip grybo ir dumblio simbiozė.

Islandinės kerpenos yra maždaug 10 cm aukščio krūmiškas gniužulas, kaip ir kerpė sudarytas iš šakotų blakstienotais kraštais skiaučių, kurių viršus žalsvai rusvas, vietomis rudas, o apačia – šviesiai pilka su baltomis dėmelėmis.

Saugo gleivinę nuo ligos sukėlėjų atakų

Ore, kuriuo kvėpuojame, gausu ligos sukėlėjų, kurie kiekvieną dieną kelia vis naujus iššūkius mūsų natūralioms gynybinėms jėgoms.

Pagrindinis ligų sukėlėjų atakų objektas – viršutinių kvėpavimo takų gleivinė. Jei gleivinė sveika, ji gali pati apsisaugoti. Tačiau jei gleivinė suerzinta ar susilpnėjusi jos apsauginė funkcija, pvz., dėl sauso oro šildomose patalpose arba dėl ore esančių kenksmingų medžiagų (smogas, tabako dūmai), ligos sukėlėjai lengvai nugali.

Islandinės kerpenos sudėtyje esančios gleivingos medžiagos, lyg balzamas, padengia gerklės ir nosiaryklės gleivinę. Tokiu būdu gleivinė apsaugoma nuo įkvepiamo sauso ir kenksmingo oro. Netgi pažeista gleivinė gali greičiau užgyti ir atstatyti savo apsauginę funkciją.